„Architektūros parko“ įkūrimo oficiali Nota-Lozungas-Ultimatumas-Rezoliucija

Šis dokumentas bus išplatintas Lietuvos Respublikos seime, visose ministerijose, o pirmiausia Aplinkos ministerijoje, visose valdiškose institucijose ir instancijose tarp jų ir Kauno rajono savivaldybėje, taip pat ir Kauno Technologijos uneversiteto statybos ir architektūros fakultete ir netgi architektūros ir kraštotvarkos katedroje, šis popiergalis kabės prie kiekvieno daugiabučio namo laiptinės, puikuosis ant skelbimų lentų, baruose, knaipėse, kabokuose, bus išplatintas internete ir respublikinėje spaudoje – „Valstiečių laikraštyje“, žurnale „Tik vyrams“, „Meisteris“, netgi užsienio spaudoje –  „The Times“ , bulvariniame  „The Sun“ leidinyje, bei kaimynų leidžiamame „Konsamolskaja pravda“ ir kaipgi be jo – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

Leiskite paminėti, kad šiuo dokumentu deklaruojame architekto davasinių-moralinių vertybių sąrašą, nustatome Lietuvos architektūros koncepciją ir raidą artimiausiems 50 metų, įteisiname švietiejišką ir gamtamokslišką architekto, landšafto architekto ir interjero dizainerio bei projektų vadovo statusą pradedančioje pūti visuomenėje, nustatome architektūrinio švietimo gaires ir siūlome koreguoti švietimo įstatymą, siūlydami ivesti pradinėse klasėse ir lopšeliuose-darželiuose meninio konstravimo discipliną bei teorinės matematikos ir kombinatorikos sustiprintą kursą, kas be abejo prisidėtų prie talentingų inžinierių radimosi. Vienu svarbiausių tikslų laikome Europos paramos fondų įsisavinimą ir pasisavinimą. Taip pat nusprendėme griežčiau kontroliuoti pagal verslo liudijimus dirbančius chaltūrščikus, siūlome jiems leisti projektuoti tik nesudėtingus statinius iki 80 kvadratinių metrų, kurių angos plotis ne didesnis kaip 4,2 metro bei įvesti papildomą saugiklį – projektinių darbų maksimali kaina negalėtų viršyti 1000 litų ribos, arba objekto sąmata neiššoktų iš 49999 litų ribos. Neatsisakome ir pramoginių renginių – šių metų architektūrinės padangės premjera – Mis Architektės rinkimai, kur įspūdingų tūrių ir formų architektūrinės gražuolės galės demonstruoti savo proporcijas, linijas, šviesotamsos žaismą, kompozicijos ypatumus, erdvinio suvokimo žinias ir aišku papus. Vertinimo komisijos laukia atsakingas ir nuodugnus darbas, kruopštūs matavimai ir natūriniai tyrimai iš kurių bus formuluojamas hipotetinis modelis. Paskubėkite rėmėjai, nepraleiskite progos ir spėkite į benuvažiuojantį traukinį – čia ne kokios tai Mis Štangos rinkimai, o geriausia investicija ir reklama, atsipirksianti tiesiog akimirksniu.

Taip pat rengsime verslo seminarus, iš kurių artimiausi nusimato su didžiaisiais rykliais – SEB banku ir „Swedbanku“, kurie per neišparduotus prastos kokybės butus dabar patiria milijardinius nuostolius, klaidingu verslo ekspertų ir laisvosios rinkos ekonomikos instituto profesorių bei pačio G. Nausėdos įsitikinimu krizės šaknys yra visai ne ten kur jiems atrodo – o šiuolaikinėje daugiabučių bei komercinių pastatų architektūrinėje išraiškoje, konstrukciniuose sprendimuose ir brokdarių statybininkų darbo rezultate, ko pasekoje būstą įsigiję piliečiai patiria dvasinį diskomfortą, dažnam sutaupyti kvadratai, kreivos sienos ir strimgalviais nudirbtas darbas bei užsikrauta paskola bebaigę išlysti pro aną galą – kas dėl to kaltas ? Pižonas architektas, suktas nekilnojamosjo turto agentas, pasipūtęs piniguočius investuotojas, despotiškas darbų vykdytojas, trumparegis prarabas, ar girtas plytelščikas ? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus jau netrukus, sekite rezonansą sukelsiančią „architektūros parko“ veiklą !

O dabar trumpam nusikelkime į garbingą tautos praeitį, ne paslaptis, kad artėja didelė valstybinė šventė – kovo 11-oji ir kovo 8-oji, apie pastarąją plačiau pakalbėsime šiek tiek vėliau ir ne tokioje oficialioje aplinkoje. Taigi prisimenant Nepriklausomybės šventę iškart sumirga Nepriklausomybės akto signataro-kalvio-architekto V. Landsbergio pavardė. O kaipgi šiandien neprisiminus ir pačio didžiausio raudonojo priešo statybininkio iš Panėvėžio Statybos Tresto A. M. Brazausko. Bet šia trumpa įžanga mes tik norime persikelti į senų senovę ir Krivių-krivaičių laikus. Pasirodo jau tada galiojo Statybos techninis reglamentas „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ – „negali būti !“ nustebsite Jūs, na anokia čia sensacija, egzistuoja akivaizdūs įrodymai – dokumento originalas gudų kalba užrašytas ant kiaulės odos pasirodo yra saugomas Minsko viešosios bibliotekos rūsiuose, o Lietuva savo ruožtu jau antrus metus derasi su A. Lukašenka dėl originalaus talmudo gražinimo. Taigi nenukrypstant nuo temos tenka paminėti, kad pirmieji pastatų ugniaatsparumą tikrinti pradėjo kryžiuočiai, vadovaujami gaisrininko-magistro fon Jungingeno, vėliau gėdingai padėjusio galvą už kyšininkavimą ir nemetodinės gaisrų metodikos taikymą. Natūralu, kad kryžiuočių ordinas pirmuosius pradėjo testuoti žemaičius, tam formalų pagrindą sudarė medinės pilių konstrukcijos, iš pirmo žvilgsnio neįgudusiai akiai atrodančios nepatikimai, ir neišlaikyti normatyviniai atstumai tarp pastatų. Teisybės dėlei tenka paminėti, kad taip buvo supleškintas ne viena pilis ir ne vienas kaimas. Svetingi Kuršiai, Latgaliai, Žiemgaliai ir Jotvingiai pasitikdavo kryžiuočių inspekciją verdančia smala ir akmenimis, tuo tyliai prieštaraudami vokiškąjam biurokratizmui ir ordnungui, kuris deja ir šiandieną sugrįžta lyg bumerangu į valstybines įstaigas ir derinimo komisijas, reikalaujančiam davatkiško pamaldumo normoms-normatyvams ir metodams-šmetodams. Lietuvis būdamas tikru pagoniu ir šiandieną neatsisako savavališkų statybų, dažniausiai vykdomų ūkio būdu, tik dabar vietoj žvangančiais šarvais pasidabinusio kryžiuočio su kalaviju atjoja kostiumuotas statybos inspektorius, tikras kyšininkas krikščionis. Tik dabar padėties šeimininkas yra tas kapitalistinis apsukruolis, kurio nepaklaidinsi žemaitiškoje pelkėje ar raiste, greičiau jis nekaltą liaudies architektą įpainios į įstatymų raizgalynes, išsunks iki paskutinio cento ir galų gale lieps nusigriauti savavališkai susiręstą vištidę ar trijų aukštų pirtelę su SPA centru esančią neva tai kažkokio rezervato apsaugos zonoje. Absurdas! – tvirtai pareiškiame mes.

Dabar šiek tiek sugrįžkime ir apžvelkime pastaruosius dešimt metų. Dešimt metų – tai labai reikšminga data – jau greit sukaks tiek laiko kai šių eilučių autorius pradėjo jaustis Architektu. Būtent tuomet jis nedrąsiai įžengė į KTU statybos ir architektūros fakulteto architektūros ir kraštotvarkos katedros koridorius, apsiginklavęs 15cm ilgio linijuote, trintuku ir smailai nudrožtu HB kietumo pieštuku, bei A4 formato lapais, ant kurių puikavosi guolio skerspjūvis. Iš kišenės pūpsojo klinkerio plytos dydžio Motorola telefonas, piniginėje puikavosi sviežut šviežutėlis, dar dažais kvepiantis studento pažymėjimas, tik pagalvokit – 50 litų, ir banko kortelė – jau laukianti pirmosios stipendijos. Tas nuostabus demokratijos gūsis užliejo mano plaučius ir pripildė žinių ištroškusią smegeninę, aš visa savo esybe pajutau ir pasakiau sau „galiu kurti“ , kaip ir šiandieną kiekvienas sau tyliai ir kitiems garsiai taria „Architektūros parko“ steigėjai – „Mes galime kurti!“

Parašyta: April 1st, 2011
Kategorijose: straipsniai, stuff
Tags'ai: , ,
Komentarai: Niekas nekomentavo.