APIE PRADŽIĄ, ESMĘ IR PROCENTUS. LIETUVOS ARCHITEKTŪROS STILIŲ RAIDA XXI A

PERĖJIMAS

Subyrėjus kolūkiams ir žlugus tarybų valdžiai prasidėjo nauja istorinė epocha. Perėjimas iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką buvo ne be sukrėtimų ir visų menų motinai – Architektūrai ir jos vaikams – likusiems menams ir menininkams. Architektūra, kaip daugiavaikė motina neteko valstybės teiktų socialinių pašalpų. O kas buvo tų vaikų tėvas nelabai ir aišku, vis tiek niekas jais nesirūpino  bei alimentų nemokėjo.

Anuomet tikėta, kad visa ko tėvas, vyras ir pradžių pradžia, taip pat ir Dailiosios Architektūros, yra drg.Leninas. Suprantama, šis draugas, priėmęs Dailiąją Architektūrą į savo haremą, nevisuomet sugebėjo visomis žmonomis dorai rūpintis ir suteikti joms pakankamai dėmesio. Nors visuomenei buvo piešiamas priešingas rūpestingo, doro Dailiosios Architektūros vyro ir judviejų vaikų tėvo portretas.

Dailioji Architektūra buvo nepaprasto grožio ir seksualinės traukos objektas – šiomis savybėmis jai nė iš tolo neprilygo nei viena iš nesuskaičiuojamos gausybės konkurenčių. Negana to Architektūra visas jas lenkė savo iškalba, ir kas keisčiausia  bei šiaip nebūdinga gamtoje, netgi būdama nepaprastai graži ir elegantiška, buvo pati intelektualiausia ir protingiausia! Na bet visų vaikų tėvas ir oficialusis vyras dažniausiai to nepamatydavo – gal dėlto, kad per dažnai gerdavo arba apskritai nesuprato, kas tas grožis yra.

KENTĖJIMAS

Koją Dailiąjai Architektūrai dažnai kišdavo jos konkurentės, o ypač jaunesnioji sesė Statyba. Nors būdama plokščiapadė ir lašiniais aptekusi, Statyba, kankinama pavydo ir norėdama susireikšminti, kišdavo pagalius į ratus Architektūrai: tai už kokį atkatą su kažkuo suguldavo, tai įžūliai brukdavo visiems savo ūkinius kriterijus, be to apkalbėdavo savo vyresniąją sesę viešai ją išvadindama blondine.

Architektūra tylėjo, nes buvo per daug inteligentiška, nuolaidi ir gailestinga, tiesiog Krikščioniškai išauklėta, gal net per gera…

Be Statybos buvo gyvas perkūnas konkurenčių: dvynės Planinė Ekonomika ir Šešėlinė Ekonomika, Energetika, siaubingoji Biurokratija, gražuolės pusseserės Kultūra, Muzika ir Menotyra, moterimi apsimetęs transvestitas Deficitas ir taip toliau ir panašiai. Galima vardinti be galo.

PIRMIEJI DAIGAI

Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir atėjus Nepriklausomybei, Architektūra liko be nuolatos girtaujančio, bet šiokį tokį atlyginimą į namus parnešančio vyro. Na, bet nėra čia ko liūdėti – skyrybos buvo neišvengiamas ir vienintelis teisingas pasirinkimas.

Pabėgusi iš haremo Architektūra atsidūrė tiesiog gatvėje… Čia klestėjo Privatizacija, Reketas, komerciniai bankai ir EBSW koncernai. Šių abejotinos reputacijos veikėjų sąjungoje gimė pirmieji Nepriklausomos Lietuvos statiniai, daugiausiai individualūs gyvenamieji namai, pasižymėję aukštu cokoliu, baseinu ir biliardu rūsyje, pasidabinę smailėjančiais penkiaaukščiais bokštais ir įspūdingomis tvoromis.

Šio periodo namai, nors ir buvo tvirtai fiziškai suręsti,  nepasižymėjo intelektu ir geromis šiluminėmis savybėmis. Stokojo jie ir žmogiškosios šilumos bei elementarios padėkos motinai gimdytojai Architektūrai. Kaip parodė laikas – nieko gero iš tų namų neišaugo. Dauguma supuvo kalėjimuose, išsišaudė, emigravo Anglijon ar tiesiog buitiškai prasigėrė. Tik atspariausieji ir gudresni tapo Verslininkais bei Politikais.

Besibaigiančią Vagnorkų erą pakeitė stabilesnė valiuta – Lietuvos Litas. Su juo padvelkė europietiški ir NATO krypčių vėjai. Į rytus nebežiūrėjome, nebent norėjome pamatyti tekančią saulę, kuri mano žiniomis geriausiai teka Japonijoje. Beje sutapimas ar ne, bet ten, Japonijoje, Architektūra yra be galo gerbiama ir viena gražiausių Pasaulyje, savo spintoje turinti gausų garderobą – nuo tradicinio kimono iki puošnios vakarinės suknelės, tame tarpe ir paprastą skoningą kasdieninį rūbą.

Visiškai skirtinga buvo mūsų slaviškoji kaimynė – dažėsi lūpas ryškiai raudonai ir pustėsi bei pūtėsi… Nežinia kam…

KVADRATO VALDŽIOJE

Išlipome iš vyžų. Pradėjome dėvėti dėvėtus Adidas, Dolce&Gabbana ir Prada – kiekvienas pagal skonį i kišenę. Maistą ir rūbus pradėjome pirkti prekybos centruose, kartais dar ir turguje. Rinkos ekonomikos pokyčiai ir vakarų kultūros (ne Japonijos !) gūsiai ir viesulai neabejotinai formavo ir Jaunąją Lietuvos Architektūrą, kuri neaišku nuo ko buvo priklausoma. Greičiausiai nuo nieko – pati nuo savęs taip pat nepriklausė.

Natūralu, kad būdama jauna ir nepriklausoma, nestokojo gerbėjų ir rėmėjų dėmesio. Tokie dažniausiai sėdėdavo už BMW X5 vairo ir klausėsi trankios muzikos, dažniausiai Rusiškos, už kurią net japoniška būtų geresnė. To pasekoje lyg žolė iš asfalto ėmė dygti modernūs vienšlaičiai, vienbučiai, dvibučiai ir daugiabučiai bei jų kvartalai, dažniausiai be inžinerinių tinklų ir infrastruktūros, į kuriuos vedė iš statybinio laužo supilti keliai.

Būtent tada atsirado absoliutus visa ko matavimo vienetas – „Kvadratas“, savo prioritetiškumu šluojantis ir triuškinantis funkcinius, estetinius, semantinius ir visus kitus kriterijus. Pasirodo, visų pelningiausia buvo pastatyti ir parduoti, arba nusipirkti ir parduoti. Aišku dažnai prieš tai reikėdavo pasiskolinti.

Skolindavo komerciniai bankai, už tam tikras palūkanas. Neabejotino pelno formulė sąlygojo Nekilnojamojo turto ir Statybų rinkos pakilimą į neregėtas aukštumas. Architektūra atsidūrusi tokioje šaunioje draugijoje mėgavosi savo populiarumu ir pripažinimu. Gal vis dėlto dažniau populiarumu…

BRANDUOLINIS KLAUSIMAS

Vieną dieną ėmė ir atsitiko toks dalykas apie kurį iki dabar kasdien rašo laikraščiai, kalba politikai, ekonomistai, namų šeimininkės, diedukai ir močiutės. Netgi darželinukai žino šitą žodį labiau, nei tą, kurio negalima sakyti prie močiutės. Krizė. Kadangi šis reiškinys plačiai nagrinėjamas, visuotinai paplitęs, ir itin aktualus, reikalaujantis atsakingų tyrimų ir studijų, šiame skyriuje neskirsime daugiau laiko šios temos diskursui.

Taigi, nepalankiai susiklosčius ekonominei situacijai Lietuvos ir pasaulio rinkose, Lietuviškoji Architektūra netenka dotacijų, kerpamos motinystės pašalpos. Sunkmečio situacijoje susiformuoja dvi jaunosios atžalos – Viešasis Pirkimas ir Paprastasis Remontas. Jiems skiriamų socialinių pašalpų vos užtenka sudurti galą su galu. Daugiavaikė Architektūra vejama iš bankams užstatytų butų ir sklypų, akyse nyksta architektų kontoros ir algos, kai kurios atžalos virsta pedofilų taikiniu. Architektai ir kiti menininkai ne savo noru keliauja į pogrindį ir traukiasi rezistencijon.

Tokioje kontraversiškoje geopolitinėje situacijoje kuo greičiau būtina imtis aktyvių visuomeninių veiksmų ir visų įmanomų priemonių Architektūros vardui reabilituoti. Nepasiduoti visuotinei anarchijai ir suirutei, išlaikyti kūrybinį principingumą, skatinti pagarbą Architektūros mokslui, puoselėti šimtametes nacionalinės Architektūros tradicijas.

„Neklausk ką tau duos architektūra, klausk ką tu gali duoti architektūrai“ – kažkada mokė charizmatiškasis Jungtinių Amerikos Valstijų architektas Džonas Kenedis. Klauskime savęs šito klausimo ir mes, mieli broliai ir seserys, nebijodami Dž.Kenedžio likimo!

Parašyta: January 9th, 2011
Kategorijose: architektura, straipsniai
Tags'ai: ,
Komentarai: Niekas nekomentavo.